Kiekvieno žmogaus gimimas yra unikalus reiškinys, pasirenkantis ir laiką ir vietą, atsinešantis į pasaulį Dievo duotas palaimas.

Artėjant ypatingai dainų šventei, pagalvojau, o kaip gi gimsta kūriniai, kas įkvepia kompozitorių sukurti dainą? Kas parenka laiką, vietą, kas sužadina sielos gilumas, kad iš jos išsiveržtų arba siūleliu suvirpėtų garsas, kuris vėliau liejasi galinga banga iš dainininkų krūtinių.

Daina - “Poeto svajonė” Henriko Nagio žodžiai, Fausto Strolios muzika, skambės 8-toje dainų šventėje. Apie šios dainos atsiradimą, pasakoja kompozitorius Faustas Strolia.

“Berods apie 1972 metais Kanadoje, Romuvos stovykloje apie 100 mylių į šiaurę nuo Toronto, įvyko Jaunimo kongresas, į kurį buvau pakviestas kaip dainų vadovas. Nors ir turėjau jau daugelį metų patyrimo jaunimo stovyklose, t.y. su gimnazijų ir pradžios mokyklų jaunimu, šiuo kart man buvo kietesnis riešutas, nes tai buvo studentiškas jaunimas. Laimė buvo ta, kad nemažai jų buvo man pažįstami iš mano ankstyvesnių darbo metų su jais. Šių dienų akimis žiūrint, man labai trūko muzikos išspausdinimo ir kompiuterinių padauginimo priemonių. Bet kai niekas tokių dalykų tais laikais nesapnavo, ką turėjome, tas ir buvo gerai.

Faustas Strolia

Faustas Strolia Aštuntoje Dainų Šventėje

Su tokiu jaunimu visados gera turėti ką nors nauja. Kitaip sakant, būti kokiu nors būdu “gudresniu” už labai gudrius stovyklautojus. Man išvažiuojant, kas nors įteikė porą poeto Henriko Nagio eilėraščių. Visad pagarbaus nusistatymo buvau apie šį poetą, bet nemaniau, kad jo žodžiams pajėgčiau sukurti jaunimui dainų. Dabar gi, važiuojant į Kanadą, jaučiau gilesnę lyg ir pareigą savo dainoms panaudoti kanadiečio poeto tekstus.

Pažiūrėjau į Poeto svajonę ir iš pirmo žvilgsnio išsigandau: pirmiausia metėsi į akis keturi posmai, kurių visi keturi turi tą pačią pirmą eilutę – “Norėčiau prisijaukinti sakalą”. Pagalvojau, mano vargšas sakalas – lyg sužeistas – melodiškai niekad nepajėgs pakilti. Antras dalykas, dėl kurio suabejojau, tai gana laisvas, ne maironiškas eiliavimas. Ir dar baisiau: Kiekviename posme skirtingas eilučių skaičius: pirmame 3, antrame 4, trečiame 6 ir ketvirtame vėl 4. Nepaisant mano pagarbos poetui, pradėjau jam pusbalsiai prikaišioti: lengva jam svajoti, nes svajonės ateina ir nueina be tvarkos, o man reikia sukurti muzikines frazes, kurių vienos paklausia, kitos atsako, ir tuo būdu ten atsiranda muzikinis dialogas, simetrija. Toji simetrija suteikia kūriniui ir pageidaujamą vieningumą. Tad kaip man sukurti tąją simetriją iš trijų eilučių posmo! Iš kitos pusės, per didelis vieningumas lengvai išvirsta į įkyrumą, o čia man reikia išspręsti, ką daryti su keturiais posmais, prasidedančiais tokia pat eilute!

Be to, poetas svajoja apie neįdomų, beveik bespalvį paukštį – raibą, pilką, laimei jis turėjo gintarines akis ir buvo išdidus, kurį pavadino aitvaro broliu. Tai greičiau tokio aitvaro, kuris namams atneša javų, pinigų ar bendrai laimės. Tos paskutinės mintys išssprendė mano dilemą, padarydamos sakalą didingos dvasios ir kiek paslaptingą. Tai suteikė kūriniui kiek įvairumo ir atstatė kūrybinį balansą. O ar tai pavyko, lai sprendžia gerbiamoji publika ir mielieji choristai.”

Šventėje skambės ir dar viena Fausto Strolios originali daina “Šokių ir dainų sonetas” pagal Anatolijaus Kairio žodžius. Lenkiu galva prieš maestro F.Strolia, kuris ne tik visą savo gyvenimą buvo lietuviškos dainos, poezijos ir muzikos garbingas puoselėtojas, bet buvo ir liko nuoširdumo, artimo meilės ir gerumo šaltinis. Atvira širdimi, dalijasi Faustas Strolia ir savo antros dainos atsiradimo aplinkybėmis, jausmais, prisiminimais.

“Vaiko amžiuje, rodos, kiekvieną vasarą praleidau Aukštaitijos kaime pas močiutę, dėdes ir tetas. Prisimenu, kaip Vyžuonų ir Leliūnų apylinkėje susirinkęs jaunimas dainuodavo, o kitąsyk per javų laukus atbanguodavo dainos iš gretimo kaimo ar gretimų sodybų. Ten patyriau ir rusų okupaciją. Lietuvą apleidau, kai buvau 9 metų vaikas.

Perskaitęs Anatolijaus Kairio sonetus, parašytus ryšiumi su Čikagoje įvykusia tautinių šokių švente, iš karto “užsikabinau” už trečiojo soneto, nes ten taip stipriai išreikšta dainos vertė lietuvio gyvenime. Man, šį autorių – rašytoją, pedagogą ir visuomenės veikėją, pažįstančiam asmeniškai iš jo darbų mūsų užjūrio kultūros baruose, taip ir atsistojo prieš akis ir jis, ir daugelis kitų jaunų idealistų - pasišventėlių, kurie, sulig to soneto žodžiais, kūrė ateitį gimtojoj šalelėj ir jaunystę palydėjo daina. Deja, turėjo jis ir daugelis jo kartos jaunų šviesuolių tėvynę su skausmu apleisti. Bet jis neverkšlena, o ir vėl suteikia dainai tą jėgą, kuri “lyg motina sunkioj nedalioj ar liūdesy mus linksmino…stiprino ir guodė.”

Kai autorius pradėjo mus kviesti šokti ir dainuoti ir dainomis save apvainikuoti, man pasidarė krūtinėje šilta ir jau skatino to “Draugo” numerio nepamesti ir šiam eilėraščiui kokią nors melodiją suteikti. Ypač į širdį pataikė poeto Kairio šie žodžiai:

Tokie žodžiai, kaip laisvės varpo dūžiai, nebegalėjo neprižadinti mano sąžinės. Aš tą posmą pakartojau kaip priedainį, juomi “apvainkuodamas” ir dainos pabaigą. Anatolijus Kairys prižadino netik mano, bet, tikiuosi, ir visos lietuviškos Amerikos ir Kanados 15 metų merdėjusią sąžinę! Iki pasimatymo Čikagoje 2006 m. liepos 2 d. 8-oje Dainų šventėje!”

Tebūna šie didžiojo menininko, muziko, kompozitoriaus ir mokytojo žodžiai svarbiausia priežastis, dėl ko reikėtų dalyvauti šioje 8-toje dainų šventėje. Garbingas Faustas Strolia, Muzikos sąjungos pirmininkas, išlaikė lietuvišką dainą per 50 metų, dirbdamas šeštadieninėse mokyklose, važiuodamas į vasaros stovyklas, vesdamas chorus, diriguodamas šventėse, kurdamas dainas, redaguodamas muzikinius žurnalus, rašydamas strapisnius, dabar atėjo laikas ir mums visiems atsiliepti į jo kvietimą, dalyvauti dainų šventėje ir tuo, nors maža dalele atsilyginti visiems, kurie tiek metų ėjo ir eina šalia didžiojo mokytojo Fausto Strolios.

Nijolė Benotienė
Užsienio Lietuvių Dienraštis “Draugas”, geguzės 6d. 2006m. VOL.XCVII Nr.88