Aštuntoji Lietuvių Dainų šventė

Spaudoje

Jausmų vitražas
2006 m. liepos 22 d.

Noriu pasidžiaugti!
2006 m. liepos 19 d.

Kilnus tikslas pavirto stebuklu
2006 m. liepos mėn. 18 d.

Valio, valio, valio!
2006 liepos mėn. 6 d.

Daina – ženklas - tauta gyva
2006 liepos mėn. 3 d. 10:15

Daina – ženklas - auta gyva
2006 liepos mėn. 3 d. 08:26

Čikagoje lietuviška daina
2006 liepos mėn. 2 d.

Spaudos archyvas

Džiugus "Dainavos" 60-metis

Lietuvių meno ansamblis čikagiškė "Dainava" tautos kultūros istorijoje jau įrašė gražų 60... Koks kitas kolektyvas dar gali didžiuotis šitokiu brandžiu amžiumi? "Dainava" tikrai turi išskirtinę teisę. Ir, ko gero, ypač todėl, kad šiam unikaliam kolektyvui, sugebančiam suvienyti skirtingose Atlanto pusėse užaugusius, tačiau dainą ir Lietuvą mylinčius žmones, toks metų kraitis – paradoksas – yra tik žavios, energija trykštančios jaunystės požymis...

Ansamblio pradžių pradžia – 1945-ieji. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje atsidūrė milijonai iš įvairių kraštų pabėgusių ar prievarta darbams atvežtų žmonių. Hanau miestelyje, netoli Frankfurto prie Meino, įsikūrė didžiausia lietuvių stovykla Vakarų Vokietijoje. Nors buvo nepaprastai sunku, žmonės kabinosi į gyvenimą, kasdienybei nepasidavę atrado jėgų netgi lietuvišką šokį bei dainą prikelti, tarp kitų tautų pabėgėlių atstovauti savo tautai. Archyvuose rašoma, jog " ...prie Joninių laužo, tautybių pasirodyme sušoktas Kalvelis buvo į "Dainavą" išaugusio ansamblio tautinis šokis..." Pastarajai šokių grupei vadovavo Ringailė Jonynaitė-Gustaitienė, padedama Veronikos Adomavičiūtės, o 1945-ųjų vasarą susibūrė Vlado Adomavičiaus, Stefos Radzevičiūtės ir Juozo Žemaičio vadovaujamas choras. Tačiau ilgainiui pradėta nebepasitenkinti choru, nepajėgusiu tinkamai atstovauti lietuviams tarp kitataučių. Susidarė grupė žmonių (Albinas Dzirvonas, Eduardas Daniliūnas ir kt.), kurie jautė, kad padėtį reikia keisti. 1946-ųjų sausio mėn. įvyko susirinkimas, kurio metu J. Žemaitis pasitraukė iš pareigų.

1946 m. vasarį mišraus ir vyrų choro dirigentu tapo iš Žemaitijos kilęs, Rygoje muzikos mokslų sėmęsis Bronius Jonušas. Liuda Valiukaitė, baigusi Kauno kūno kultūros institutą, ėmėsi vadovauti tautinių šokių grupei. Pirmasis didesnis bendras jų pasirodymas įvyko per 1946 m. vasario 16-osios minėjimą. (Tais pačiais metais L. Valiukaitei iš pareigų pasitraukus, tautiniams šokiams vadovauti buvo paskirtas Juozas Žygas.)

1946 m. birželį, minint metų sukaktį, ansamblis, pasirinkęs reikšmingą šūkį Su daina į laisvę!, buvo pakrikštytas skambiu "Dainavos" vardu. Po to įvyko tarsi kažkoks lūžis: kolektyvas vis dažniau susilaukdavo visuomenės dėmesio ir pagarbos, o iš vadovybės – reikiamos paramos. Jis buvo kviečiamas dalyvauti įvairiuose Vokietijos miestuose vykusiuose minėjimuose, šventėse, koncertais sveikindavo įžymius svečius. Sekmadieniais giedodavo stovyklos pamaldose, o su religine giesme ir tautine daina bei šokiu aplankė daug kitų lietuvių stovyklų.

Nors ansamblis išgarsėjo, buvo baiminamasi monotonijos, taigi pradėta ieškoti naujos, įdomesnės veiklos krypties, kuri dar labiau trauktų visuomenę. Nutarta sujungti dainą, šokį ir vaidybą. Dvejų metų sukakčiai buvo parodytas dramos aktoriaus Antano Škėmos režisuotas dainų ir tautinių šokių montažas Kryžkelė, simbolizavęs tuometinę lietuvio būseną: kur eiti, ką pasirinkti – okupuotus namus, miškus ar svetimą kraštą? Niekas nežinojo, kur likimas nuves.

1948 m. prasidėjusi emigracija retino ansamblio gretas, tačiau išvykusiuosius pakeisdavo naujokai, ir kolektyvas gyvavo. 1949-ieji jam buvo lemtingi. Dirigentui B. Jonušui emigravus Kanadon, ansamblio vadovu buvo paskirtas muzikas Steponas Sodeika, režisieriumi – Gasparas Velička.

S. Sodeika buvo kilęs iš Jurbarko, jo baritonas skambėjo Kaune, daug metų jis dirbo pedagogu, vadovavo chorams. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. S. Sodeika "Dainavą" stengėsi pasukti tautine kryptimi, iš repertuaro bandydamas išbraukti kuo daugiau kitų tautų autorių kūrinių.

Populiarėjanti ir mėgiama "Dainava" ryžtingai atstovavo tautinei kultūrai, koncertuodama ne tik lietuviškose Vakarų Vokietijos stovyklose, bet ir amerikiečių kariams, vokiečių visuomenei. Tačiau įsisiūbavus emigracijai, mažėjant gyventojų stovyklose, buvo pradėta mažinti ir pačių stovyklų skaičių. Tokia lemtis ištiko ir Hanau stovyklą, kuri buvo iškelta į Kempteną. Kartu išsikėlė gerokai, deja, sumažėjusi "Dainava", kur, manoma, ir baigėsi jos veikla anapus Atlanto.

Naujas ansamblio gyvavimo etapas prasidėjo dainaviečiams atvykus į Čikagą 1949-1950 m. Dauguma jų Amerikoje neturėjo nei artimųjų, nei pažįstamų, taigi neturėjo kur prisiglausti. Tarp pirmųjų atvykėlių – vienas iš ansamblio iniciatorių, buvęs ilgametis "Dainavos" valdybos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas Albinas Dzirvonas bei buvęs Hanau stovyklos vadovas dr. Antanas Gylys, kurie pasirūpino iškvietimais, kad likusieji ansambliečiai kuo greičiau persikeltų už Atlanto. 1950-ųjų rugpjūtį pagaliau atvykus ir dirigentui S. Sodeikai, o senesniems Čikagos lietuviams padėjus naujakuriams įsitvirtinti nepažįstamame krašte, buvo nutarta vėl pradėti repetuoti. Pirmasis "Dainavos" pasirodymas, religinės muzikos koncertas, JAV įvyko 1950 m. spalio 8 d. Čikagoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kuri tuo metu buvo lietuvybės židinys.

Kasmet stiprėjantis ansamblis buvo kviečiamas koncertuoti lietuvių bei kitų tautų šventėse, netrukus iškopta ir į didžiąją sceną – surengti koncertai Čikagos "Civic Opera” namuose, Čikagos kultūros centre, dalyvauta renginiuose įvairiose JAV valstijose, Kanadoje. Repertuare – religinė ir pasaulietinė muzika, muzikiniai vaidinimai, lietuvių ir užsienio, pasaulinio garso kompozitorių kūriniai. Bet laikui bėgant, mažėjant narių skaičiui, "Dainavoje" nebeliko šokėjų, instrumentalistų – tik choras, tačiau vardan tradicijos jis iki šiol vadinamas meno ansambliu.

Daug įžymių rašytojų, muzikų, režisierių, solistų bendradarbiavo su LMA "Dainava". Mirus S. Sodeikai, ansambliui dirigavo Algirdas Šimkus, Petras Armonas, Audronė Simonaitytė-Gaižiūnienė, Aloyzas Jurgutis, Emilija Pakštaitė-Sakadolskienė, Povilas Mieliulis, Rasa Šoliūnaitė-Poskočimienė.

1988-aisiais kolektyvo meno vadovu tapo Darius Polikaitis. Jam pradėjus vadovauti, choras jaunėjo ir stiprėjo, taigi atsirado galimybė paįvairinti muzikinį repertuarą. Ansamblis yra atlikęs nemažai pasaulio įžymybių didesnės apimties veikalų, nepamiršdamas ir smulkesnių lietuvių liaudies bei šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinių.

Pastarasis dešimtmetis "Dainavai" ypač reikšmingas. Pirmiausia – dėl įvykusio mažo stebuklo – į jos gretas įsijungė daugiau jau Amerikoje gimusio jaunimo, kuriam tėvai sugebėjo įskiepyti meilę Lietuvai. O prasidėjus vadinamųjų "trečiabangių" imigracijai, ansamblio narių sudėtis dar labiau pakito. Vyresnieji užleido vietą jaunesniesiems, dauguma kurių yra įgiję stiprų muzikinį išsilavinimą. Šie reiškiniai įtakojo ir parenkamą repertuarą. Vis dažniau klausytojams buvo pristatomi gana sudėtingi kūriniai, kurių iki tol nebuvo ryžtąsi atlikti. Tokie "eksperimentai" nebūtų buvę įmanomi be ansamblio vadovo energijos, ryžto bei – svarbiausia – pasitikėjimo kolektyvu. Kiekvienu pasirodymu stengtąsi ne tik pritraukti žiūrovą, bet ir suteikti malonumą patiems choristams įvertinti savo jėgas. Tradiciniai Sausio 13-osios, religinės muzikos koncertai paverčiami poetinio žodžio bei muzikos apipinta rimties ir susikaupimo švente, kuriai dar daugiau didingumo suteikia tokie kūriniai kaip M. Durufle Requiem ir M. K. Čiurlionio De Profundis ar M. Lauridsen Lux Aeterna bei V. Jakubėno De Profundis, Tremtinių ir išvežtųjų giesmė (abiems muzika sukurta pagal B. Brazdžionio eiles). Unikalumo ieškoma ir pasaulietinės, moderniškosios muzikos koncertuose, juose pritariant džiazo muzikantams ar netgi visam orkestrui, pasikviečiant garsius solo partijų atlikėjus. Įsimintinu tapo 2004 m. sausio 31-osios koncertas Sutarsim, kuriame dalyvavo žymi liaudies dainų atlikėja iš Lietuvos Veronika Povilionienė. Gražūs atsiliepimai po tokių renginių – tai atpildas už prieškoncertinę įtampą, bemieges vadovo naktis, tai kolektyvo skatinimas naujoms staigmenoms – ir sau, ir ansamblio gerbėjams.

Į septintąją dešimtį įžengiančiai "Dainavai" tikrai yra kuo didžiuotis. Be abejo, pirmiausia – savo dainininkais, kurių dabar yra per šešiasdešimt. Tais, iš kurių naujieji nariai gali tik pasimokyti, kaip reikia mylėti dainą, "Dainavą" ir Lietuvą. Ypatingos pagarbos nusipelnė jau 48 metus su ansambliu nesiskirianti Vanda Aleknienė, 35 m. – Danguolė Ilginytė, 25 m. – Rita Rašymienė bei daugelis kitų, išdainuotų metų skaičiumi besivejantys veteranes (iki šiol "rekordininku" laikomas 50 metų "Dainavos" nariu išbuvęs ir tik po ansamblio 50-mečio pasitraukęs Aleksas Smilga).

Skambūs ansambliečių balsai įamžinti paskutinįjį dešimtmetį išleistoje kompaktinėje plokštelėje (CD) Kur giria žaliuoja (2002 m.) bei 1999 metais pasirodžiusioje kompaktinėje plokštelėje, kurioje įrašytos ansamblio vyrų okteto atliekamos dainos. "Dainavos" metraštyje – trijų chorų ("Exultate" iš Klyvlendo, "Volungės" iš Toronto ir "Dainavos") koncertai visuose trijuose miestuose; koncertai lietuvių dienose Klyvlende bei St. Petersburge; du M. K. Čiurlionio festivalio koncertai (vienas kurių įvyko Čikagos lietuvių centre) su pianistu Roku Zubovu bei Vilniaus styginių kvartetu; nesuskaičiuojami pasirodymai tautiniuose renginiuose Čikagoje bei jos apylinkėse; religiniai koncertai; trys dainų šventės Lietuvoje, o šią vasarą – Čikagoje. Ir, sprendžiant iš pastarųjų metų ansamblio veiklos, įsimintinų renginių tikrai bus daugiau. Ir dar daug daug jubiliejų bei "Ilgiausių metų!"

Jolanta Urbietienė, savaitrastis "Tėviškės Žiburiai”, Nr.7 (2918), vasario 14d. 2006m.

Dalyvaujančių chorų sąrašas

Naujienos

Dainų šventės video
Jau galite užsisakyti Dainų šventės video (DVD)

Suvenyrai
Galite užsisakyti papigintus Dainų šventės suvenyrus

Spaudos archyvas
iš viso 86 straipsniai su nuotraukomis

Dainų Šventė spaudoje
atnaujinta 2008 m. kovo mėn. 9 d.
Vaizdai spaudoje

Daugiau Dainų Šventės vaizdų
fotografas Juozas Vaičiūnas aplankė Dainų Šventės renginius

Pirmi Dainų Šventės vaizdai

Svetaine sustatė Voras