Aštuntoji Lietuvių Dainų šventė

Spaudoje

Jausmų vitražas
2006 m. liepos 22 d.

Noriu pasidžiaugti!
2006 m. liepos 19 d.

Kilnus tikslas pavirto stebuklu
2006 m. liepos mėn. 18 d.

Valio, valio, valio!
2006 liepos mėn. 6 d.

Daina – ženklas - tauta gyva
2006 liepos mėn. 3 d. 10:15

Daina – ženklas - auta gyva
2006 liepos mėn. 3 d. 08:26

Čikagoje lietuviška daina
2006 liepos mėn. 2 d.

Spaudos archyvas

Kur daina gyvuoja, arba pašnekesiai su
"D a i n a v a"

Sukurtas dar Vokietijoje, lietuvių išeivijos stovykloje, lietuvių meno ansamblis "Dainava" šiais metais švenčia savo 60 metų jubiliejų ir džiaugiasi pasiektais rezultatais.

O džiaugtis tikrai verta . Ne vien tik choristams ir vadovui Dariui Polikaičiui, bet ir klausytojams. Dažnai, net ir be plačios reklamos, į koncertus susirenka vis daugiau ir daugiau klausytojų. Tad kuo gi ypatinga ta Dainava ir patys dainaviečiai? Ka jiems, dainuojantiems nuo pamokų, darbų, šeimų laisvu laiku, reiškia daina? Artėjant 2006-ųjų vasaros lietuvių išeivijos dainų šventei, kaip tik ir pakalbinome "Dainavos" vadovą bei keletą choristų.

Lietuvių meno ansamblis "Dainava"

Šeši Prasmingi Koncertai

Tačiau prieš kalbantis, reikėtų pasidžiaugti praėjusių metų sezonu—pristačiusiu publikai net šešis prasmingus koncertus. Iškiliausi jų—keturi. "Dainava" atliko kūrinius skambioje šimtametės Šv. Kryžiaus bažnyčios erdvėje, o koncerte "Tavo Rankose" Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje—Lauridsen "Lux Aeterna" (Amžinoji Šviesa)—buvo atliktas su 24-ių narių orchestru. Pavasarį Dainava kartu su kun. Valdu Aušra klausytojams pateikė ir malonią naujieną—koncertą-apmąstymą kviečiantį tikinčiuosius pasiruošti Velykų Didžiajai Savaitei. Na, o prieš išsiskirdami vasaros atostogoms, dainaviečiai sudalyvavo Fausto Strolios muzikinės kūrybos popietėje Lemonte, drauge su kitais Čikagos chorais.

Tad kokiomis mintimis šiandien gyvuoja nesenstanti "Dainava" ir jos 74 choristai, ir kas juos visus it magnetas į "Dainavą"?

"Jaučiu, kad esu ten, kur man skirta būti"

Darius Polikaitis

Energingasis ansamblio vadovas Darius Polikaitis muzika domėjosi nuo pat mažens, skatinamas savo tėvų. Nors yra inžinierius pagal specialybę, pagal pašaukimą Darius sakosi esąs chorvedys. Prieš 16 metų pakviestas vadovauti "Dainavai", Darius sutiko iš smalsumo, pamanęs kad "bus įdomu." Ir čia prisipažįsta, "Tačiau nežinojau, kad taip pamilsiu chorvedybos darbą!" Dariui artimas a.a. Sir George Solti (buvusio Čikagos simfoninio orkestro dirigento) pasakymas: "I was born to make music," [esu gimęs kurti muziką], kadangi jis didele dalimi muzikoje randa savo gyvenimo tikslą. "Dainava yra man nuostabi dovana. Jaučiu, kad esu ten, kur man skirta būti," atvirauja Darius. Šiandien jis ne tik yra "Dainavos", bet ir "Dainavos" ansamblio vyrų vieneto bei Matulaičio misijos vaikų choro "Vyturys" vadovas—kaip beje ir pastarojo įsteigėjas. Darių "Dainava" patraukė tuo, jog nuo pat ansamblio gyvavimo pradžios, ji sąmoningai siekė puoselėti lietuvišką tautinį meną.

Na o kuo jam ypatingi dainaviečiai? "Kiekvienas choristas yra ypatingas savo būdu. Kiekvienas kažką svarbaus ir mielo atneša į choro gretas. Mane dainaviečiai stebina savo draugiškumu ir nuoširdumu, ir taip pat savo entuziazmu (ar ne to entuziazmo dėka ir pasiekiame tai ko logiškai galvojant "mėgėjų" choras negalėtų pasiekti?). Dar mane nuolat stebina mūsų choristų veiklumas - daug kas atlieka ir begales kitų svarbių užduočių lietuviškoje visuomenėje, ir ne tik lietuviškoje," pasakoja Darius.

Kuo pasikeitė Dainava per 16-ka jo vadovavimo metų? "Dainava pamažu grįžo į "teisingą" pusiausvyrą choristų amžiaus atžvilgiu. Kai pradėjau vadovauti, amžiaus vidurkis turbūt buvo 60 arba 65. O šiandien, mes turime labai plačią amžiaus reprezentaciją - jauniausiam choristui 16, vyriausiam daugiau negu 80. Antras svarbus pokytis, tai repertuaro praplėtimas. Choro pajėgumui augant, atsidarė durys į svaresnį ir sudėtingesnį repertuarą. Tuo pačiu per šį laikotarpį atsirado galimybė atlikti šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinius. Svaresni kūriniai savaime ugdo chorą. Kitas didelis pokytis - tai vadinamosios "trečios bangos" įjungimas. Labai džiaugiuosi, kad mūsų chore dainuoja visų bangų choristai (netgi pirmosios bangos provaikaičiai). Mus visus vienija meilė dainai ir bendras ryšys su tėvyne. O radus bendrą kalbą per muziką, atsiranda ir bendra kalba apie kitus gyvenimo reikalus."

Iš koncertų Darius išskiria daug malonių akimirkų, "perliukų," kurių kiti gal net ir nepastebi. "Tokie perliukai gal atrodo nereikšmingi, bet iš esmės yra patys reikšmingiausi žmogui," mąsto Darius. Dirigento darbas ypatingas tuo, jog jis visuomet pastebi kas dedasi jo choristų akyse, širdyse, lūpose. Darius prisipažįsta, kad netikėta ašara choristų akyse ir yra vienas iš tokių perliukų, nes ji reiškia, kad kažkas muzikoje palietė to žmogaus širdies ir sielos gilumas. "Arba, koks nors nuostabiai nuskambėjęs paskutinis akordas ... Tokiais momentais aš su choristais pajuokauju, kad savo dainavimu jie mane ‘nutransportavo’ tiesiai į dangų ... " Darius ir ateityje sako norėtų, jog "kiekviena mūsų išdainuota nata, kiekviena perduota mintis būtų prasminga ir publikai, ir patiems choristams." Ir net nedvejodamas pažada: "Vis ieškosime naujų formų, naujų idėjų. Tačiau tuo pačiu nepamiršime, kad mūsų kertinis akmuo - tai lietuviška daina, lietuviškas chorinis repertuaras. Jis mums liks brangus, nepakeičiamas. Dar labai svarbu mums puoselėti lietuviška chorinę muziką amerikiečių visuomenės tarpe - ieškoti progų pasirodyti amerikiečiams."

Muzika—tai ir mintys, ir jausmai

Olivija Urbonaitė

Tikriausiai nesuklysime pasakę, jog kiekvieno chorvedžio darbas būtų ypatingai sunkus ar net neįmanomas be akompaniatoriaus. Pavasarį Dainavai pradėjo akompanuoti Olivija Urbonaitė, ne per seniausiai atvykusi iš Lietuvos. Olivija muzikos pasauliu susidomėjo labai anksti, būdama vos pusantrų metų. Ji pasakoja, jog į muziką kelią atvėrė jos tėvelis, J.Urbonas, kompozitorius-birbynininkas, Kauno miesto ansamblio"Ainiai"muzikos vadovas. Vos sukakus ketveriems, Olivija jau profesionaliai mokėsi muzikos. Baigė Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją, vėliau - Lietuvos Muzikos Akademiją, kur mokėsi fortepijono klaseje. Besimokydama antros specialybės—kompozicijos—Olivija patirties sėmėsi iš a.a. kompozitoriaus J.Juzeliūno. "Nors ir neilgai man teko bendrauti su šiuo šviesios atminties žmogumi, tačiau pakako, kad suprasčiau kaip svarbu yra išlikti kūryboje lietuviu."

Olivija koncertavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose, muziejuose, menininkų namuose, taip pat dalyvavo pianistų, kamerinių ansamblių konkursuose. Keletą kartų teko akomponuoti koncertuose Kauno Filharmonijoje, J.Naujalio styginių orkestrui. Jos pačios sukurtos kompozicijos ("Ąžuolo rauda", "Gimtinei", "Ilgesys") yra skirtos fortepijonui, kameriniam ansambliui, ar vokalui. Kaip prisipažįsta ši jauna, talentinga kompozitorė, muzika jai yra mintys ir jausmai. "Nesu aš žodžio meistrė, dėl to mano mėgstamiausia sentencija yra ‘Muzika prasideda ten, kur pasibaigia žodžiai...’"

Atvykusi į Jungtines Valstijas, Olivija neapleido savo muzikinio gyvenimo. Čia ji koncertuoja tiek lietuviams, tiek amerikiečiams. Džiaugiasi, kad likimas suvedė ir su "Dainava". Ją labiausiai sužavėjo choristų "noras dainuoti, gražūs balsai ir puiki choristų nuotaika." Olivija iškart pajuto, kad dainaviečiai yra ypatingi tuo, kad visus juos sieja bendra idėja--noras dainuoti lietuviškai. Ir čia pat pastebėjo, kad tos idėjos centras yra pats Darius, "profesionalus muzikas-chorvedys, kuriam svarbi yra kiekviena dainos gaida, kiekvienas teisingai ištartas dainos žodis. Mane sužavėjo jo betarpiškas bendravimas, ryšys su choru."

Tikrai jaudinantis išgyvenimas

Kęstutis Sušinskas

Prie "Dainavos" Kęstutis Sušinskas, choro valdybos pirmininkas, prisijungė vos prieš trejetą metų. Jis pats sakosi nesąs nei dainininkas, nei muzikas. Tiesiog muzikos megėjas. Kęstutis pamėgo dainuoti jau nuo pat jaunystės, stovyklaudamas Dainavos stovyklavietėje kartu su savo draugais. Keletą metų jam teko dalyvauti lituanistinės mokyklos chore ir netgi pirmojoje dainų šventėje, vaikų chore. Daina, anot Kęstučio, apima visą žmogaus gyvenimą, visus išgyvenimus, siekius, džiaugsmus, skausmus ir prisiminimus. "Daina – tai viltis, kad rytojus bus toks kokio laukiu,"—prasitaria pašnekovas.

Apie "Dainavą" Kęstutis nuolat girdėdavo per spaudą bei pačius renginius. Kadangi pats asmeniškai pažinojo Darių, jam buvo tiesiog "natūralu bandyti įstoti į šį chorą." Kęstutis prisipažįsta, jog dainuodamas "Dainavoje" jaučiasi esąs labai ypatingos žmonių grupės dalimi, kurių tarpe yra nepaprastai gabių ir visapusiškai talentingų asmenybių. O Dariaus nuostabia chorvedyba ir talentinga asmenybe Kęstutis žavisi jau daugelį metų. Dariaus išleista muzikos plokštelė "Aš čia gyva" paliko jam gilų įspūdį. Anot jo, Darius kaip vadovas yra nepaprastai kantrus, neilstančios energijos—"atrodo, kad jam niekad nereikia nei miego, nei poilsio"—supratingas ir mokantis dirbti taip, kad visi susiderina ir skamba gražiai ir darniai. Repertuarai visada bus kruopščiai parinkti—kad ir choristams, ir klausytojams būtų įdomu, nuoširdžiai vardija Kęstutis.

Didžiausią įspūdį Kęstučiui paliko Dainų Šventė 2003 Lietuvoje: "Man būnant naujam choristui buvo nepamirštamas momentas. Būti dalimi tokio didelio ir sudėtingo choro, buvo tikrai jaudinantis išgyvenimas."

Dainuojam, kad pradžiugintume ir kitų sielas

Vytas Žemaitaitis

Vytas Žemaitaitis, choro gretas papildęs prieš penketą metų, pritaria, jog ir jam įsimintiniausia buvo Dainų Šventė Lietuvoje. "Sunku papasakoti koks jausmas yra dainuojant su keletu tūkstančių dainininkų. Nuostabus jausmas yra stovėti kartu su šimtais kitų bosų, ir dainuojti visiems žmonėms Lietuvoje. Dainos buvo prie širdies, ūpas buvo geras, žmonės buvo nuoširdūs." Vytas taip pat išskiria ir daug mažų koncertų, palikusių jam neišdildomų įspūdžių. Koncertinės gastrolės į Torontą, Klivlendą, Floridą, Vilnių, Panevėžį… Kelionės autobusu su kitais choristais, patirti nuotykiai kelionėse, bendravimas su lietuviais kituose kraštuose, ar valstijose ilgam įsirėžė atmintin.

Nežiūrint penkių metų dainavimo stažo "Dainavoje", Vytas pabrėžia, jog jis anaiptol nėra koks nors profesionalus muzikas ar dainininkas. Prieš "prisirašydamas" prie choro, jis vis repetuodavo važiuodamas automobiliu garsiai grojant radijui ir pamankštindavo "savo gerklę prie laužavietės, dainuodamas įvairias stovyklines dainas," –šmaikštauja Vytas. Pagaliau pradėjęs dainuoti "Dainavoj", jis pradėjo mokytis natų ir giliau analizuoti muziką—bet tik kaip mėgėjas, panašus į nemažą dalį žmonių, kurie į chorą "sueina kartu išmokti įvairių dainų arba giesmių, kuriomis pradžiugina savo ir kitų sielas."

Vytui nebuvo abejonių pasilikti "Dainavoje". Jį iškart patraukė chorinis dainavimas bei bendravimas su kitais žmonėmis. Nors dainaviečiai ir labai skirtingi—"esame ir jauni, ir seni, esame gimę Lietuvoje ir Kanadoje ir Čikagoje ir Vakarų bei Rytų pakrantėse; dirbame ir studijuojame įvairiose vietose"—tačiau sugyvenam ypatingai darniai, pasakoja Vytas. "Palaikom vienas kitą kai būna sunkesni gyvenimo momentai, ir džiaugiamės kartu geru gyvenimo laiku." Viena iš ypač džiugių progų būna išlydėti savo draugus choristus į vedybinį gyvenimą. Praėjusi vasara buvo ypač poringa—dainaviečiai rinkosi giedoti net trijose vedybų sakramento mišiose. Didžioji choro ašis, pabrėžia Vytas, žinoma yra Darius, be galo mylintis muziką ir savo darbą. Vytą ypač džiugina tai, jog per repeticijas galima vis ką nors naujo išmokti apie kokį kompozitorių, dainos elementą, arba dainavimo techniką.

Be muzikos negalėjau būti

Giedrė Selevičienė

Dariaus chorinis meistriškumas iškart pakerėjo ir Giedrę Selevičienę, draugių raginimu atėjusią išbandyti vienos repeticijos. "Tai žmogus, gimęs chorui, gimęs vadovauti," -sako Giedrė. "Nežinau žmogaus, kuris yra tapęs geru chorvedžiu. Juo gimstama, o ne tampama. Lygiai kaip ir geru karvedžiu." Juk choro meistriškumas ir netgi vidinė choristų būsena priklauso būtent nuo vadovo. "Kiekvieną vakarą važiuodama į chorą aš pirmiausia važiuoju susitikti su mūsų chorvedžiu ir pasigauti jo energijos, nes jis dalina energiją. Kaip bažnyčioj. Tu išeini pasikrovęs."

Muzikinio pasikrovimo svarbą Giedrė atsivežė iš Lietuvos. Jai prieš nedaug metų atvykusiai iš Klaipėdos iš karto pasijuto muzikos alkis: "Nors buvo gana trumpas laikas kada nedainavau, be muzikos negalėjau būti"—atsiveria Giedrė. Ilgai negalvodama išbandė pirmąją repeticiją ir… jau ketvirti metai kaip dainuoja. Ypač jai įsimintinas koncertas buvo su Veronika Pavilioniene. Tai buvo labai "laukiamas, šiltas ir įspūdingas koncertas. Be galo lietuviškas repertuaras. Džiazo interpretacijos ir gitaros graudinama lopšinė…"

Lietuvoje įskiepytą meilę dainai Giedrė apibūdina kaip juodo darbo vaisių. Klaipėdoj besimokydama dainos meno ir chorinio dirigavimo, ji pasakoja jog repetuodavo po tris ar keturias valandas kiekvieną dieną. Dainuodavo visur, net ir keliaudama autobusu. Prieš atvažiuojant į Ameriką, metus laiko dainavo Biržų miesto chore, o atvykus į Čikagą, iškart pateko į dainuojančių žmonių aplinką. "Tai buvo labai keista ir kartu nuostabu," tarsi dėkodama likimui prisimena Giedrė. Dainavimo Amerikoje pradžią ji padarė Ričardo Soko moterų ansambly, o po poros metų įsijungė į "Dainavą". "Buvo labai smagu susitikti su naujais žmonėm, kurių bendras tikslas—dainavimas," sako jauna moteris. Ji įsitikinusi, kad būtent dainuojant "labai prasiplečia tavo akiratis ir gyvenimo būsena, būdas, pulsas –kai tu įsilieji į kažką. Kai tu sėdi namie ant foteliuko ir visą dieną žiūri televizorių, tu esi toks tuščias, toks menkysta, nes nepraturtini savęs. "Dainava" man yra Lietuvos dalelė Amerikoje. Tai yra brangu, tai yra labai brangu. Neduok Dieve jinai iširtų."

Nuo pat pirmos repeticijos Giedrė pasijautė lyg šeimoj, kur visi—nuo seno lig jauno—yra nepaprastai draugiški, šilti, pulsuojantys jaunatviška dvasia žmonės. "Su širdim tave priims, priglobos, priglostys." Tą Giedrė ypač pajuto per pirmąsias savo gastroles su Dainava į Floridą. Draugiškai įkalbinta kitų choristų, ji mielai leidosi į kelionę. "Kelionė buvo kaip sapnas," sako Giedrė. "Turėjom labai šaunu susipažinimo vakarą, prie laužo paplūdymy šokom ir dainavom. Buvo fantastika. Išvažiavau su beveik nepažįstamais žmonėmis, o grįžau su nemažu būriu gerų draugų." Šis nepaprastas žmonių draugiškumas savo įspūdžiu nepralenkė nei palmių, nei krokodilų parko su pelkėm ir kemsynais, nusišypso pašnekovė.

Darbas, daina ir malda

Aldona Underienė

Tačiau nereikia leistis į tolimas keliones, kad pajusti ir įsitikinti jog chore esi lyg pačioj artimiausioj savo šeimoj. Šeimoj, kurioj nuolat pulsuoja gerumo šaltinis, begalinis tikėjimas ir optimizmas sklindantis iš tokių žmonių kaip Aldona Underienė, kurią visi be išimties taip meiliai ir pagarbiai vadina - ponia Underiene.

Jau daugiau kaip dvidešimt metų dainuojanti moteris dainą laiko ne tik rimtu darbu, bet ir malda, dvasiniu vaistu: "Daina man reiškia labai labai daug. Su daina užaugau, su daina ir mirsiu. Ji man suteikia džiaugsmo, ramybės, gydo nuo nelaimių. Mano moto--darbas, daina ir malda." Po įtempto darbo ir kasdieninių rūpesčių atėjusi į "Dainavą", moteris pamena, kaip jai muzika lyg ranka kaskart nuimdavo visus sunkumus nuo krūtinės, dingdavo galvos skausmai. "Daina man padeda eiti su šypsena per gyvenimo kelionę. Dainuodama atsileidžiu," šypsodamasi sako moteris. Ir tikrai, nėra chore žmogaus, kuris nebuvo nors kartą apdovanotas šildančios, motiniškos ponios Underienės šypsenos. Iš čia ir kyla didelė dalis choro santarvės ir draugiškumo, kai neegzistuoja "mes-jūs" priešprieša, o tik žmogiška šiluma. "Man visi labai malonūs. Chore yra tik keli vyresni žmonės. O aš jaučiu lyg čia visi mano vaikai. Be galo gera dirbti su tokiu vadovu ir tokiu jaunimu," sako moteris, čia pat vėl šiltai nusišypsodama. Belieka tikrai patikėti jos pačios žodžiais, jog gyvenime nereikia turto, o tik šilumos…

Meilę dainai ponia Underienė priskiria sunkiam gyvenimui, iš kurio ir išsivystė poreikis atsigauti per muziką. Šis muzikalumas dabar eina ir per vaikus, ir per vaikaičius, --džiaugiasi moteris. Tarsi dėkodama Dievui už suteiktą džiaugsmą dainuoti, ji nedvejodama tvirtina: "Man viskas chore gražu, brangu ir smagu." Be abejo, didžiausias nuopelnas yra Dariaus, šio jauno, labai gero, kantraus, taktiško ir kruopštaus vadovo. "Jis nepraleis nei vienos klaidos, reikalauja rimtai imti ir išmokti. Po to visiems mums smagu pasidžiaugti rezultatais," sako moteris, prisimindama vieną įsimintiniausių koncertų--trijų chorų koncertą Čikagoje, Toronte ir Klivlende.

Darbas, Jubiliejinis koncertas, Dainų Šventė!

Dar daug choristų būtų galima kalbinti ir šnekinti, nes kiekvienas iš jų –su savo istorija, savo išgyvenimais. Bet, aišku viena: šiuos visus žmones (o jų net 74!) jungia meilė dainai. Tad ar nenuostabu jog kaip tik šį sezoną, Dainava pradeda savo jubiliejiniu koncertu (sausio 22d, Moraine Valley Performing Arts Center) ir užbaigia iškilminga Šiaurės Amerikos Dainų Švente? Būtent apie šią šventę ir užklausėme savo pašnekovų: Kokios jų mintys dėl ateinančios Dainų Šventės?

Darius: "Kaip gera, kad vėl įvyks tokia šventė - jau 15 metų jos neturime, o štai ir įvyko stebuklas! Džiaugiuosi, kad Rita Kliorienė ir Audrius Polikaitis su kitais žmonėmis apsiėmė tokį milžinišką darbą. Man atrodo, to darbo nuopelnai jau ir dabar matosi. Pavyzdžiui, tose bendruomenėse, kuriose jau ilgą laiką nebuvo chorinės veiklos, dygsta chorai. Kaip nuostabu! Reiškia jau ir šiandiena įgyvendinam šventės šūkį: "Atsiliepk daina!" Manau tai bus tikra džiaugsmo šventė. Atvykusieji galės pasigėrėti kilnia, draugiška šventės nuotaika, choristų entuziazmu ir pasidalinti meile lietuviškai dainai."

Olivija: "Nuo mažų dienų su džiaugsmu stebiu šia šventę. Manau, tai yra nuostabu, kad rengiami tokie renginiai.Gražu, kai lietuviai išeiviai kitame pasaulio krašte susiburia ir uždainuoja lietuviškus posmus.Tikiu, kad ir šioje Dainų Šventėje skambės gražios dainos ir visus dalyvius bei žiūrovus lydės gera nuotaika."

Kęstutis: "Jau tiek daug laiko yra prabėgę nuo paskutiniosios dainų šventės… Tad pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad organizatoriai nepabijojo šio didelio darbo ir rizikos. Manau, kad Amerikoje ir Kanadoje gyvenantiems lietuviams tai turi būti labai svarbus viešas pareiškimas, kad lietuvių daina dar yra gyva, stipri ir graži."

Vytas: "Esu patenkintas, kad dainuosime salėje. Atrodo, kad tradicija reikalauja kad vis būtų didelis lietus per Dainų Šventę, bent Lietuvoje, kuomet mūsų visas choras sušlapo. Ateinančiai vasarai organizatoriai parūpino stogą, kad nereikėtų laikyti natų po plastikine apsauga."

Giedrė: "Esu pati dalyvavusi keliose dainų šventėse Lietuvoje, tai yra įspūdingas renginys tiek žiūrovams, tiek choristams, nes tai juk yra daug didesnė jėga kurią tu išlieji negu dainuodamas mažam chore."

Ponia Underienė: "Dainų Šventė yra labai reikalinga. Jaunimas turi išmokti ir pamėgti dainą."

Choristus kalbino ir jų mintis užrašė Asta Švedkauskaitė

Spalio 22d, 2005m. Nr.206 (39)
Dienraštis "Draugas"

Dalyvaujančių chorų sąrašas

Naujienos

Dainų šventės video
Jau galite užsisakyti Dainų šventės video (DVD)

Suvenyrai
Galite užsisakyti papigintus Dainų šventės suvenyrus

Spaudos archyvas
iš viso 86 straipsniai su nuotraukomis

Dainų Šventė spaudoje
atnaujinta 2008 m. kovo mėn. 9 d.
Vaizdai spaudoje

Daugiau Dainų Šventės vaizdų
fotografas Juozas Vaičiūnas aplankė Dainų Šventės renginius

Pirmi Dainų Šventės vaizdai

Svetaine sustatė Voras