Ketvirtoji JAV ir Kanados lietuvių Dainų šventė buvo suruošta 1971-ųjų
liepos.4 d. Čikagos Tarptautiniame amfiteatre. Šventės vykdomojo komiteto
pirmininkas buvo dr. Gediminas Balukas, kiti nariai - Antanas Rėklaitis,
Petras Armonas, Stanley Balzekas, jr., Jonas Paštukas, Vincas Grėbliūnas,
Kostas Dočkus, Jonas Jurkūnas, Jonas Vaičiūnas ir Jonas Kubilius, SJ,
Kanados LB atstovas. Repertuaro komisiją sudarė: Petras Armonas -
pirmininkas, Aleksandras Aleksis, Mykolas Cibas, Vytautas Gutauskas, Bronius
Jurkšas ir Vincas Mamaitis. Vykdomajam komitetui padėjo dar keliolika
komisijų.
Himnus ir Naujalio Malda už tėvynę dirigavo Vincas Mamaitis, nors
programoje ir nebuvo pažymėta, kad jis buvo garbės dirigentas. Toliau
dirigavo Algirdas Kačanauskas, Bronius Jonušas Vaclovas Verikaitis, Petras
Armonas, Stasys Sližys, Faustas Strolia ir Bronius Budriūnas. Suaugusių
dainas palydėjo pianistai Raimonda Apeikytė ir Manigirdas Motekaitis.
Šventės uždarymo žodį tarė inž. Vytautas Volertas, JAV LB Centro valdybos
pirmininkas. PLB valdybos pirmininko Stasio Barzduko sveikinime rašoma, kad
Svetur dabar turime du visuotinių Dainų švenčių židiniu: Australiją ir JAV
su Kanada. Jas čia organizuoja Lietuvių Bendruomenė". Tik iš tų dviejų
sakinių ateities muzikos istorikai galės susidaryti teiginį, kad šią šventę
tikrai globojo Lietuvių Bendruomenė. Kadangi šventės leidinyje yra įdėta LB
Čikagos apygardos valdybos nuotrauka (pirm. Jonas Jasaitis), tai galima
daryti išvadą, kad šventės globėjas ir buvo LB Čikagos apygardos valdyba.
Leidinyje talpinamos dirigentų, solistų ir akompaniatorių nuotraukos. Toliau
seka chorų aprašymai, choristų pavardės ir chorų nuotraukos. Leidinį
redagavo Stasys Daunys ir Jonas Vačiūnas, techninis redaktorius - Vladas
Vijeikis.
Šią Dainų šventę žurnale Aidai" recenzavo komp. Vladas Jakubėnas.
Citatos iš jo vertinimo leis susidaryti vaizdą apie šios šventės eigą:
Choristų jungtiniame chore galėjo būti apie 800 (spaudos žiniomis
apie 950). Chorai buvo sąžiningai išmokę atliekamus kūrinius; visi dainavo
viską. Nesijautė žymi intonacijos nukrypimų ar ritminių netikslumų, bet
trūko gyvybės, gražesnių niuansų, nuotaikos. Ši pilkai skaidri proziška
nuotaika su mažomis prošvaistėmis lydėjo visą pirmąją programos dalį.
Publika laikėsi gan kultūringai, tačiau dar niekuomet nėra tekę girdėti
taip šykščiai plojant.
Paskutinėje dalyje - Br. Budriūno kantatoje - vaizdas pasikeitė.
Masinio choro dainavime atsirado gyvybė, nuotaika, gražūs skambesio
antspalviai. Br. Budriūno kantata Lietuvos šviesos keliu, pagal Bernardo
Brazdžionio žodžius, teigiamai veikia savo subalansuota forma, efektingai
ir patogiai parašyta chorine dalimi ir gražiai vestomis solistų
partijomis. Ypač dėkinga yra boso partija, turinti pobūdį vaidilos balso,
skelbiančio likiminius preities įvykius. Ji buvo puikiai atlikta Jono
Vaznelio giliu įsijautimu ir gražiu balso skambesiu. Prudencijos Bičkienės
solo nuskambėjo nuotaikingai. Kantatos finale, kur abu solistai dainuoja
kartu su choru, jai teko nemaža aukštų gaidų, kurios reikalavo įtampos iš
solistės. Publika, santūriai besilaikiusi pirmo je dalyje, Br. Budriūno
veikalą priėmė griausmingomis ovacijomis. Paskutinę kantatos dalį,
publikai reikalaujant, teko pakartoti. Kantatą dirigavo pats
kompozitorius. Vaikų choras, sudaręs programos vidurinę dalį, subūrė apie
600 gerai paruoštų dalyvių. To nežiūrint, nebuvo tokio stipraus įspūdžio,
kaip trečioje Dainų šventėje; tada, itin žymios klausytojų dalies nuomone,
vaikų choras iškilo kaip stipriausias visos šventės momentas. Vaikų
gausumas ir geras pasiruošimas buvo imponuojantis.
Apskritai paėmus, ketvirtoji Dainų šventė laikytina pasisekusia.
Užsibrėžti riboti uždaviniai buvo gerai įvykdyti; viskas praėjo
sklandžiai, tiek muzikinė programa, tiek bendra organizacija. Klausytojų
buvo apie 10,000. Mūsų stipriausia Dainų šventė pasilieka antroji.
Trečioji, nepaisant visų nesklandumų, savo visuma irgi buvo įdomesnė už
ketvirtąją. Adolfo Valeškos salės įdomios dekoracijos su originaliomis
vilnietiškomis verbomis ir rausvų spalvų atspalviais sudarė gražią
visumą.